Ar zinai, kad?...

Keli Antano Baranausko sukurti terminai, kiek pakeisti, prigijo, pavyzdžiui, daiktovardis – daiktavardis, įvardė – įvardis, nosbalsis – nosinis balsis, bet nemažiai buvo atmesta, pavyzdžiui, vardlankis, kalbomokslis, mazgybalsis.

Nors -ū- sugalvojo bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonbskis, ten, kur dabar -ū- rašome nė neabejodami, pats Jablonskis rašė -ų-, pvz., jųs, griųva, pųva, nes kadaise šis balsis šiuose žodžiuose buvo tariamas pro nosį.

Iš anglų kalbos atėjusio žodžio „dronas“ pirminė reikšmė yra „tranas“ – bičių patinėlis, arba monotoniškas dūzgimas. Žodis „dronas“ šiuo metu galimas vartoti ir lietuvių kalboje.

Špyga – ir gestas, ir pats žodis atėjęs iš slavų. Kai kuriose kultūrose šis gestas ne tik nepagarbus, bet net ir vulgarus. Šiais laikos špygos gestas suprantamas tik daugelyje Rytų Europos šalių, taip pat visiškai nepažįstamas anglakalbėse šalyse, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje.

Sakoma, kad 1495 m. kunigaikštis Liudovikas Sforza įsakė virėjui paruošti prabangius pietus, bet per neapsižiūrėjimą teko kepti pyragą iš to, kas liko sandėliuke, o pavadinimą gavo pagal virėjo vardą – Tonio duona.

Liaudies etimologija – ne mokslinis žodžių kilmės aiškinimas, o pagal išgalvotus pasakojimus, siejant su jau žinomais žodžiais ar jų reikšmėmis.

Lietuvių kalbą į tarmes pradėta skirstyti dar XVII amžiuje. Pirmasis tai padarė ir išskyrė dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių – Danielius Kleinas.

Panas – miškuose ir laukuose paslaptingais garsais galėjęs sukelti didelę baimę. Žodis „panika“ iš pradžių į mūsų kalbą atėjo kaip būdvardis, reiškė emocinę būseną, kurią, kaip manyta, ir sukėlė Panas.

Manoma, kad žmogus gali paprastai išmokti kiekvieną kalbą: amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky’is teigia, kad žmonės gimsta su vidine universalia gramatika galvoje, kuri leidžia greitai išmokti kalbą net sąmoningai jos nesimokant. Kitoks yra bihevioristų požiūris: kalbą išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, o kalba – įgyti refleksai.

Daugiau nei 500 – tiek yra fobijų ir skirtingų jų pavadinimų. Pvz., ilgų žodžių baimė (hipopotomonstraseskvipedaliofobija), baimė išgirsti savo vardą (onomatofobija), baimė likti be telefono (nomofobija). Paprastai fobijų pavadinimai sudaromi iš lotyniškų žodžių.

Norint išvengti rašybos klaidų, svarbu suprasti žodžių sandarą – morfemiką.

Veiksmažodis „dėti“ dažnai vartojamas netaisyklingai kalbant apie aprangą: dėtis galima tik kepurę ant galvos, papuošalą ant kaklo ar akinius ant nosies.

Iš lenkų kalbos pažodžiui išsiverstas įvardis „tamsta“ dabar retai bevartojamas, bet štai Lietuvos kariuomenėje jis privalomas tuo atveju, kai kreipiamasi į vyresnįjį arba vadą, taip pat kreipiantis į jaunesnįjį ar pavaldų karį.

1955 m. Dartmuto koledže JAV moksliniame seminare pirmą kartą nuskambėjo terminas AI (liet. DI, arba dirbtinis intelektas). Termino kūrėju laikomas vienas iš seminaro organizatorių John McCarthy.

Žodis „influenceris“ minimas nuo XVII amžiaus kalbant apie Bažnyčios galią. Interneto kontekste jis vartojamas nuo XXI pradžios.

Grupių pavadinimų kilmė kartais netikėta, pvz., „BIX“ kilo iš šiaulietiškai tariamo žodžio „bikas“, reiškiančio nuorūką.

„Pasaulio bamba“ – frazelogizmas, kilęs iš tikėjimo, kad egzistuoja pasaulio centras.

Žodžiai „kankorėžis“ ir„kukulis“ (ar „kankolas“) yra giminingi. Įdomu tai, kad, priklausomai nuo Lietuvos regiono, kankorėžiai būdavo vadinami gyvulių pavadinimais.

Žodžiu „bambyzas“ vadinamas prakutęs vaikį, o XVII–XVIII amžiuje juo ironiškai būdavo vadinami reformatai ar reformatų kunigai, užsimoję reformuoti Katalikų Bažnyčią.

Mirtis, marinti ir košmaras – giminingi žodžiai, nors pastarasis pasiskolintas iš prancūzų kalbos.